Pasak padavimo, švedams užpuolus dvarą, gražuolė pono duktė pasislėpė lobių rūsyje ir po rūmų griuvėsiais buvo palaidota gyva. Esą ją išvaduoti galima tik kartą per 300 metų.
Kartą, priartėjus išvadavimo laikui, ji prisisapnavo ligotam žmogui ir mainais už sveikatos sugrąžinimą paprašė ją išvaduoti. Šiam sutikus, gražuolė liepė pasidaryti daug šermukšnio kryželių ir, kai tik jis pateks į pilies požemius, bučiuoti per juos visus kas prieis. Davęs pažadą, žmogus greitai išgijo ir ankstų Velykų rytą nuėjo prie Vyšnių kalno.
Kur buvęs, kur nebuvęs šalia atsirado kažkoks tarnas ir įvedė į pilies požemius, kuriuose ant aukso skrynios sėdėjo juoda mergina. Netrukus žmogų apnyko visokiausios baidyklės, kurias jis bučiavo kaip sapne prisakė gražuolė. Su kiekvienu pabučiavimu mergina vis balo ir balo. Ir kai juoda liko tik galva, atslinko baisi rupūžė, iš kurios gerklės veržėsi ugnis. Žmogus pabūgo, metė viską ir pabėgo. Išbėgdamas dar išgirdo merginą vaitojant: „Kad tu būtum negimęs… Man vėl 300 metų teks kentėti…“
Sugrįžęs namo žmogus netrukus vėl susirgo. Prieš mirtį norėjo parodyti artimiesiems tą vietą, kur požemiuose lobiai paslėpti, bet mirė Vyšnių kalno taip ir nepasiekęs.
Galbūt niekada taip ir nesužinosime, kas iš tiesų slypi po Vyšnių kalnu. Tačiau padavimų turtinga vieta ir šiandien turi savo liudytoją – šimtametį ąžuolą.
Rugsėjo 14–spalio 4 dienomis kviesime už jį balsuoti 2026 m. Lietuvos medžio rinkimuose.
Šaltinis: Kretingos rajono savivaldybė
