Šiandien mums įprasta ant stalo matyti ruginę duoną, gaminti įvairiausius patiekalus iš bulvių, o dieną pradėti nuo juodos kavos puodelio. Tačiau senoji lietuviška virtuvė atrodė kiek kitaip, nei šiandien, o jai būdingos savybės ir ritualai gali nustebinti net ir didžiausią mūsų tautos tradicijų puoselėtoją.
Etnologų teigimu, nors dažnas lietuvis neįsivaizduoja savo gyvenimo be cepelinų ar vėdarų, turime daugybę lietuviškų unikalių patiekalų, galinčių papuošti pasaulio kulinarijos stalą. Tarp jų puikuojasi juoda ruginė lietuviška duona, žemaitiškas kastinis, suvalkietiškas skilandis, lietuviški koldūnai, balandėliai, daugybė savitų brandintos žvėrienos, laukinės paukštienos patiekalų, lietuviški saldūs sūriai ir kitos įvairios mūsų krašto virtuvės gėrybės.
„Nors Lietuva palyginti nedidelė šalis, tačiau čia skiriasi net atskirų etnografinių regionų mitybos įpročiai. Dzūkai nuo seno garsėja grybų ir uogų patiekalais, grikių bandomis, žemaičiai – kraujiniais vėdarais, kastiniu. Aukštaičiai, o ypač biržiškiai ar pasvaliečiai, garsėja kaip puikūs aludariai, ir niekas nemoka taip skaniai bei kvapniai išrūkyti mėsos, kaip suvalkiečiai, arba žuvies – kaip Pamario gyventojai“, – sako etnologė Nijolė Marcinkevičienė.
Indrė Baltrušaitienė, prekybos tinklo „Iki“ komunikacijos vadovė, pastebi, kad šiandien pirkėjams lietuviška prekė savaime yra ne tik vertybė, bet ir kokybės garantas. Jiems svarbu kuo didesnis lietuviškos produkcijos pasirinkimas.
„Maisto atžvilgiu lietuviai yra tikri patriotai, todėl visuomet stengiamės pasiūlyti kuo įvairesnės lietuviškos produkcijos. Nuolat bendradarbiaujame su ūkininkais ir smulkiaisiais gamintojais iš visų Lietuvos regionų, kad galėtume pirkėjams pasiūlyti nuo kaimiškų kiaušinių iki aromatingų arbatų, nuo raugintų ir marinuotų skanėstų iki visada šviežių miško, sodo bei daržo gėrybių. Puoselėjame lietuviškos virtuvės tradicijas ir skatiname pirkėjus atsigręžti į savo šaknis, susipažinti, iš kokių kraštų yra atėję jų mėgstami maisto produktai ar patiekalai“, – sako I. Baltrušaitienė.
Pasak jos, pirkėjams svarbu, kad lietuviškos būtų ne tik šviežios daržovės ir vaisiai, tarp kurių itin populiarūs pomidorai, agurkai, kopūstai, bulvės, obuoliai, kriaušės ar slyvos, bet ir kiti maisto produktai.
„Ypač perkami lietuviški pieno produktai – pienas, kefyras, jogurtas ar varškė, taip pat šviežia mėsa ir, žinoma, konditeriniai kepiniai. Mūsų prioritetas – kokybė ir šviežumas, todėl savo konditerijos gaminiuose naudojame lietuviškus miltus, lietuvišką sviestą ir lietuvišką pieną. Patys kepame biskvitus, verdame ir gaminame daugelį kremų. Nors platų konditerijos asortimentą dažnai papildome kitų šalių tradiciniais gaminiais, tačiau niekada nepamirštame ir Lietuvos bei tradicinių mūsų krašto kepinių“, – teigia I. Baltrušaitienė.
Bulvės Lietuvą pasiekė tik XVIII amžiuje
Etnologės N. Marcinkevičienės teigimu, šiandien nuo lietuviškos virtuvės neatsiejamos bulvės mūsų kraštą pasiekė tik 1769 metais. Manoma, kad pirmieji jų galėjo paragauti šiauliečiai arba alytiškiai.
„Plačiai bulvės pradėtos auginti tik XIX a. viduryje ir Lietuvos istorijai labiausiai nusipelnė tuo, kad kartu su šios lengvai auginamos ir saugomos daržovės atėjimu iš šalies visam laikui pasitraukė didysis badas. Daugelis tarkuotų bulvių patiekalų, tokių kaip kugelis, bulvinės bandos, kukuliai ir kiti, į Lietuvą atkeliavo iš Vokietijos. Jos ilgą laiką net buvo vadinamos vokiškai – kartofelėmis“, – sako. N. Marcinkevičienė.
Naujoves atnešė suvalkiečiai
Suvalkijoje anksčiau nei kituose Lietuvos regionuose buvo panaikinta baudžiava ir kaimai išsiskirstė į viensėdžius. Tai, kad šiame krašte didesnę regiono ploto dalį užėmė dirbamos derlingos žemės, lėmė, jog maisto gamyboje vyravo žemės ūkio produktai, taip pat sparčiau nei kituose Lietuvos kraštuose vystėsi ir gyvulininkystė.
„Dėl šių procesų ir žmonių darbštumo būtent Suvalkijoje anksčiau nei kitur atsirado sąlygos išleisti vaikus į mokslus. Galimybė išvykti į didesnius miestus, užsienį, šviesuomenės atsiradimas padarė įtaką ir naujesniems procesams kulinarinio paveldo srityje. XX a. pradžioje suvalkiečiai vieni iš pirmųjų Lietuvoje įnešė naujovių mitybos režime – atsirado rytinė kava, maisto įvairovė, valgymo etiketas“, – pasakoja etnologė.
Tikėjo, kad duona ir gydo, ir namus saugo
Pietinėje Lietuvoje – Dzūkijoje – lietuviai nuo seno kepė paprastą ruginę duoną, kurią kartais paskalsindavo viena kita sauja grikinių miltų ar virtų bulvių koše. Šis kraštas taip pat pasižymėjo specifika kepti bulvėje išpjaustytais ir atspaustais ornamentais dailintą vestuvinę duoną.
„Įdomiausia tai, kad ir visi užkviestieji privalėjo vestuvinę duoną marginti raštais. Užėjęs prašalaitis iš ant stalo gulinčios padailintos duonos žinojo, kad šeimininkai laukia vestuvių puotos. Šiame krašte taip pat ilgai tikėta, jog devynių raugų (namų) duona gydo sunkiausias moterų ligas. O suvalkiečiams, kurie mėgo, kad ant stalo visada būtų duonos, ji simbolizavo namų gerovę“, – teigia N. Marcinkevičienė.
Virtinius valgydavo pusryčiams
Aukštaitijoje, kur gerai derėjo kviečiai, pačiu populiariausiu valgiu tapo virtiniai. Visos šio krašto šeimininkės turėjo įrankius virtiniams gaminti: geldelę, pailgą kočėlą, kiaurasamtį ir lentą, ant kurios dedami iš puodo išimti virtiniai.
„Be virtinių ne tik neapsiėjo šio krašto vestuvės ir krikštynos, aukštaičiai juos virdavo net pusryčiams. Jie buvo taip pamėgti, jog šio krašto žmonės, norėdami apie ką nors maloniai pasisakyti, prilygindavo tai virtiniui. Pavyzdžiui, „gražus kaip virtinis“ arba „geras, kaip ką tik virtinių prišveitęs“. Pavasarinių švenčių metu virtinių sočiai privalgyti turėjo visi šeimos nariai, tikėta, kad dėl to karvės bus pieningos, žolė gerai žels ir višots bus dėslios“,– sako etnologė.
Kanapes naudojo pasninkui
Etnologė pasakoja, kad Žemaitijoje, o ypač apie Šilalę, kaip niekur kitur, buvo mėgstamos kanapės. Ši kultūra labiausiai tiko pasninkui.
„Populiariausias patiekalas buvo kanapių taboka, kitaip vadinamas spirgutis. Jį gaminant pagruzdintus grūdus pildavo į grūstuvę ir nugrūdę, nusijoję, vėl tai pakartodavo. Berdavo druskos, pipirų ir supjaustytų svogūnų. Mišinį grūsdavo tol, kol pasidarydavo tešla. Tada vėl viską spragindavo keptuvėje, kol pasidarydavo milteliai ir valgydavo su bulvėmis. Neapsieita ir be kanapinio pieno, kuris gaunamas ant trintų kanapių užpilant šilto vandens, bei kanapių rasalo – į kanapių pieną įmaišius sutrintą silkę ir svogūnų. Žemaičiai taip pat buvo pamėgę košę iš kanapių. Paskrudintas kanapes sugrūsdavo, nusijodavo ir jų miltus vis pamaišant pildavo į verdantį vandenį. Prieš valgant paskanindavo svogūnais, pipirais ir druska“, – pasakoja N. Marcinkevičienė.
Indrė Baltrušaitienė
Komunikacijos vadovė
